Pasaka įrašyta į lietuvio DNR. Ar užkapotum dalgiais žaltį?

Paskutinis Senosios Europos mitas priklauso lietuviams. Ar mes dabar išgyvename Eglės žalčių karalienės istoriją?

Nuo vaikystės mane mokė nebijoti žalčio, neskriausti žalčio, netrukdyti jam šliaužti savais keliais. Išsikerojusių už kluono, jau vaisių neduodančių aviečių krūmų nieks pas mus nekirsdavo, nes žinojome - ten žalčiukai veisiasi. Mano močiutė, kurios namuose ir gyvenau, saugodavo šitą žalčių buveinę vasaromis vis šienpjoviams su dalgiais pagrūmodama, kad nelįstų, kur nereikia ir ta pati močiutė sekmadieniais visa pasipuošusi iškrakmolytais baltais kalnieriais ir lakiniais bateliais uždaru priekiu, rožančiumi… tokia visa pabažna į bažnyčią droždavo.

Aviečių krūmai ir dabar yra ten. Kai vasaromis aplankau, vis užmatau kokią raudoną prisirpėlę uogą, kuri iš tolo vilioja nuskinti, tai einu pagarbiai kojas per duriančius brūzgynus dėliojant. Čiaumodama uogą jaučiuosi kaip Ieva suviliota uždrausto vaisiaus. Mintyse kikenu, kad va, bažnyčia, mes tave vis tiek apgavome, žalčius garbiname, nors ir Marijos portretų troboje prikabinta lig valiai. Chi chi.

Čia mano sūnus ir tas aviečių krūmas už nugaros - žalčių namai: