Sapnai, mokesčiai ir mirtis. Kodėl mes visi giminėje turime dėdę, kuriam šiukštu negalima skambinti?

Paveldėjimo mitologija

Tą naktį sapnavau didžiulį juodą gauruotą šunį bėgantį link manęs. Per tokio žalumo laukus, kaip nuo senų Windows’ų desktopo. Ir dangus buvo toks pat mėlynas. Ten dar buvo storas išsikerojęs medis, aš stovėjau jo pavėsyje ir bijojau link manęs šuoliuojančio šuns. Keistas jausmas, nes ir bijojau, ir kartu tai nebuvo sapnas, kur norisi bėgti nuo pavojaus.

Juk žinote tuos sapnus, kur kojos susirakina, visas kūnas sustingsta ir būna baisu baisu, o tu negali nė krustelt? Tai buvo sapnas keliantis smalsumą, o kas čia bus. Šuo prie manęs pribėgo, pauostė, atrodo net paliesti neleido, nors norėjau, ir vėl nuskuodė tolyn per gyvybe sprogstančias pievas. Išnyko. Aš likau stovėti po medžiu kerokliu. Tada pabudau. Žvilgt į telefoną, dar iki žadintuvo likę 3 valandos.

Jam nuskambėjus reiks važiuoti į tėčio laidotuves.

Dar grįšime prie sapnų pabaigoje.

Neišsigąskit, tai nebus liūdnas tekstas pasriūbavimui, gal tik vietomis, gal tik man pačiai. Tai tekstas ne apie mirtį, jis labiau apie meilę, neapykantą, mokesčius ir sapnus, kurie lieka tarp eilučių netekus artimo. Dar apie giminių karus ir María la del Barrio vertus scenarijus vykstančius čia pat, mūsų ar kaimynų gyvenimuose.

Savo darbe susiduriu su mirtimi. Galbūt net dažniau nei jūs galėtumėte pagalvoti. Juk aš ne medikė dirbanti po prakaitu priimamajame. Pas mane priėmimas dažniausiai įvyksta Zoom ir mano klientai kalbėdami su manimi gurkšnoja kavą, kažką užsirašinėja, kartais supyksta ant manęs, kartais atsiprašo, kartais padėkoja, kartais pasiunčia mane. Pasiunčia netiesiogiai mane, o tik jiems trukdančią sistemą per mane, aš tik laidininkas, todėl beveik nepykstu. Jie labai net gyvi prisijungia ir tokie lieka atsisveikinimo metu. Ačiū die, nes kas man po to sąskaitą apmokėtų už suteiktą paslaugą.

Tekste, kaip visada, mano asmeninės istorijos, mano klientų istorijos, o taip pat truputį antropologinės, psichologinės ir istorinės perspektyvos. Nuo šiol į giminių kapojimąsi dėl 3 arų žiūrėsite visai kitaip! Cha, per daug pretenzingai čia užrašiau. Tikriausiai nežiūrėsite kitaip.