Skurdo kultūra mūsų galvose
Apie nematomas starto linijas, pinigus kaip gėdą ir vidinį tarifą, kurį nešamės visą gyvenimą. Mokesčių deklaracijoje skaičiai nuogi. Tik mūsų istorijos paverčia juos gėda arba pasididžiavimu.
Savo darbe skaičiuoju svetimus pinigus, pliusuoju pajamas, minusuoju išlaidas, vartau įstatymų nuostatas ir dėlioju viską į skaitmeninius stalčiukus… ding dong, kažkuriuo metu aš jau skaičiuoju ne tik pinigus. Skaičiuoju ar perdegimą patiriantis žmogus galės mesti darbą, nes jau užtenka, jau kurį laiką pragyvens ir taip. Skaičiuoju ar vieniša mama sugebės jau šiais metais leisti vaiką į privačią mokyklą, toks tikslas. Sako, kai ten lankė, buvo gerai, bet tada turėjo pereiti į kitą, kur patiriamos patyčios. Skaičiuoju svajones apie nuosavą būstą ir skaičiuoju galimybę įsigyti vaistų progresuojančiai nepagydomai ligai. Ir kažkas tiems žmonėms pasakė, kad čia tik pinigai. Pinigėliai, pinigučiai. Pasakė, kad ne piniguose laimė. Bet pinigai laimės neneša tik kai jų sąskaitoje yra pakankamai. Čia yra NET pinigai, pripažinkime. Nuostabus įrankis, dievaži!
Ateina kitas klientas, kuriam sekasi puikiai. O jam pačiam atrodo, kad: “Viskas šūdas”. Pilnas vidus lyginimosi su kitais. Nors varo jis taip pat gerai, kaip tie įvardinami KITI. Įtraukiamas nuolat į visokių įtakingų sąrašus ir pan. Ir taip kiekvieną kartą. Turiu klausytis istorijų ir skundų. Sakau jam kartą: “Skundiesi tai kaip senas diedas, nors viskas žiaur gerai”. Pradėjo juoktis. Sako man tada: “Kaip tu nesupranti, gi tu viena iš mūsų, vaikų, kurių tualetas buvo lauke”. Žmogus, kuris atrodė turintis superinį investuotojo intelektą ir visiškai neturintis emocinio, mane seniausiai nuskenavo ir lyg kokį šašą pakrapštė rėždamas tą “viena iš mūsų”. Tik lyg ir mūsų vienodos startinės linijos nuvedė skirtingais takeliais: jį susirinkti visus pasaulio pinigus ir nuolat būti nepatenkintam, mane: nuolat sakyti sau, kad oi, jau gana gana, Vaidute, jau ir taip čia kiek pasigerinai visko, gi bus per daug ir nuolat stabdyti save: bus per daug, bus per sunku, nepaveši, tik nudegsi. Ir susikirto šiame taške, kad kiekvieno stiklines pripildytume skirtingais dalykais: vienam daugiau ambicijų, kitam daugiau atsipūtimo.
Pirmą kartą supratau, kad kažkas „ne taip“, stovėdama prie vieno iš karjeros stendų darbo pasiūlymų mugėje studentams. Aplink buvo standžiai kostiumuoti studentai, su atsitiktinai jau paminėta stažuote Frankfurte, su išbalintais, tiesutėliais dantimis ir CV, kuris atrodė kaip jauno vadovo Linkedin‘as. O aš su skystai krentančiu švarkeliu iš Teranovos (buvo tokia parduotuvė, gal panašiai, kaip dabar New Yorker), pasikvepinusi ta pigia kūno dulksna už kelis eurus, esu įsitikinusi, kad kvepėjau sintetinėmis vyšniomis, bet blogiausia buvo batai. Batai buvo medžiaginės balerinos, o kadangi atvažiavau troleibusais per lietų, jos viduje žliugsėjo, o išorėje buvo įsigėręs purvas. Mugėje taip ir nepriėjau pakalbėti nei prie vieno stendo.
Tą vakarą grįžau vėl keliais troleibusais į bendrabutį, pro langą pūtė vėjas, drebėjau, galvojau kaip čia nesusirgti, nes reiks važiuoti į darbą Akropolyje, vienoje drabužių parduotuvėje. Gėdijausi ten dirbti, nes ateidavo apsipirkti ir kursiokės, ieškodavo elegantiškų marškinių savo šaunioms stažuotėms, aukšto lygio advokatų kontorose.